Giedrė Talmantienė: „reikia mokėti vaikui atsiverti“

Antradienis 5 Kovas 2019

„Mano vaikystė buvo tikrai labai smagi“, – linksmai pokalbį pradeda žinomas televizijos veidas Giedrė Talmantienė. Ją prisimenu su didele nostalgija ir mielai apie tai pasakoju savo dukrai.

Tarp lepinimo ir dėmesio vaikui – siaura riba

Vienas jaukiausių Giedrės prisiminimų yra susijęs su begaliniu mamos rūpesčiu. „Kai vaikystėje, pasakiusi visiems „labanakt“ apie pusę dešimtos vakare jau atsiguldavau miegoti ir staiga užsinorėdavau, pavyzdžiui, arbatos su bandele, visada žinodavau, kad jei paprašysiu, mama man arbatos būtinai padarys, nesvarbu, kelinta valanda būtų. Net barankėlių į lovą atnešdavo! Žinau, kad lovoje valgyti ir trupinti yra blogai, be to juk ir pati arbatos pasidaryti galėdavau, ne penki, o dešimt ar net trylika metų man būdavo, tačiau labiausiai, norėjau ne arbatos į lovą, o mamos, kad ji pasėdėtų šalia kol valgau. Mama supjaustydavo dideles barankas mažais gabalėliais ir išdėliodavo kaip traukinį“, – su šiluma prisimena Giedrė.

Dar vienas iš ryškesnių Giedrės vaikystės prisiminimų, kai vasarą, atostogaujant Palangoje ar Nidoje, tėtis nuo poilsio namų iki paplūdimio nešdavo du sunkiausius krepšius. Vieną su daiktais, o kitą – su pripučiamu sunkiu guminiu mėlynu čiužiniu. „Taip ir stovi akyse tos baltos rožės mėlyname fone, pavaizduotos ant čiužinio ir ginčai, kuris iš mūsų ant jo gulės. Kai pagalvoji, tai vilkti tokį svorį Nidoje į paplūdimį yra beprotybė, bet tada atrodė normalu, be to tie čiužiniai buvo tokie madingi. Tėtis dėl mūsų stengėsi, norėjo, kad šeimos atostogoms nieko netrūktų“, – juokiasi žinoma moteris.

Kūčios – būtinai namie

Pasak Giedrės, tėvų ir vaikų ryšį labai padeda kurti tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą. Viena iš svarbiausių – Kūčių šventimas namie. „Tas jausmas, kai visa šeima susirenka išblizgintuose namuose, vakarieniauja, apsikeičia dovanomis, žaidžia stalo žaidimus, plepa yra puikus. Tik vieną kartą aš, dukra ir mano mama Kūčias šventėme atostogaudamos Šri Lankoje, o mano vyras liko švęsti Lietuvoje su savo mama. Mes susirašinėjome, per Skype kalbėjomės, tačiau po tų metų nusprendėme, kad Kūčių atskirai nebešvęsime. Ir dukra vėliau pasakė, kad Kūčios turi būti švenčiamos namie ir taškas“, – sako Giedrė.

Šeima, tėvai, kartu praleistas laikas, jų meilė yra tai, kas Giedrę labiausiai motyvavo, skatino neišduoti tėvų pasitikėjimo. Ji prisimena mamos ašaras, kai ji persigandusi ieškojo dešimtmetės Giedrės visų draugų ir kaimynų namuose. „Tąkart pamelavau mamai, kad einu pas vieną draugę, o iš tiesų nuėjau pas kitą. Nepastebėjusios greitai bėgančio laiko su drauge užsibuvome iki vėlumos. Mama verkdama manęs ieškojo iš pradžių pas tą draugę, pas kurią sakiau, jog eisiu, paskui pas visas kitas. Kai grįžau namo, gavau barti ir labai stipriai. Tada labai gerai supratau, už ką. Tačiau skaudžiau nei bet kokie barniai ar gėda, kai reikėjo atsiprašyti draugų už melą, mane palietė mamos ašaros. Nuo tada sau pasakiau, kad mamai nereikės dėl manęs verkti“, – apie vieną svarbiausių gyvenimo pamokų pasakoja Giedrė.

Meilė – tai, ką būtina suteikti

Dar prieš tapdama mama, prieš gimstant dukrai, Giedrė sako nežinojusi daugybės praktiškų dalykų, kaip reikia auginti vaikus, o tik tai, kad juos reikia be galo mylėti. „Man keista, jog yra žmonių, kuriuos vaikai nervina, trukdo, tačiau vis tiek jie nusprendžia jų susilaukti, nes tai tarsi privaloma“, – sako G. Talmantienė. „Gal ir griežtai nuskambės, bet jei vaikai jums yra kančia, tai, atsakingai sakau, geriau jų neturėkite, nes gyvenant su vaiku reikia labai daug meilės ir dar daugiau kantrybės“.

Vis dėlto Giedrė patikslina, jog reikia skatinti ne tokią tėvystę, kai reaguojama į kiekvieną vaiko kvėptelėjimą ir tenkinimą visų jo norų. Reikia prisiminti, kad vaikams reikalingas ne tik rūpestis, bet ir taisyklės bei geras jų tėvų pavyzdys. Nors ir nelengva, tačiau reikia susikaupti ir būti savo vaikams tuo geruoju pavyzdžiu.

Reikia mokėti vaikui atsiverti

Dar vienas itin svarbus dalykas, pasak Giedrės, nuoširdaus santykio su vaiku kūrimas. „Juk vaikas mus myli besąlygiškai, mums nereikia stengtis jam patikti ir pasirodyti geresniais ar gražesniais, kaip darome susipažindami su naujais žmonėmis. Vaikai mus myli tokius, kokie esame. Kodėl mes imame piktnaudžiauti ta jų meile, nežinau... Nuoširdumas bendraujant su vaiku yra pagrindinis dalykas“.

Visada sakau: „Prieš bardami, rėkdami ant savo vaiko, apverskite situaciją, o jei su jumis kitas žmogus taip elgtųsi – žodžiu ar veiksmu įžeistų, suduotų, pasityčiotų, viešai suabejotų jūsų gabumais. Juk net jei pykstate, su kitu suaugusiuoju stengiatės susitarti, išsiaiškinti. Kodėl tada vaikui nebijote pademonstruoti savo pykčio. Jis yra toks pats žmogus, tik esantis žemesnėje galios pozicijoje, jam reikia ne bausmių, o dar daugiau dėmesio ir supratimo. Todėl ir sakau, kad auginant vaikus, reikia begalinės kantrybės, nes aprėkti paprasta, o paaiškinti ir susitarti kartais ne taip ir lengva. Svarbiausia, kad mūsų visų vaikai augtų laimingi, tai įmanoma sukūrus šiltą ryšį, suteikiantį jiems saugumą ir pasitikėjimą savimi. Nereikia vaikams užkrauti savo lūkesčių, kokie jie turi būti ir ko pasiekti, mylėkite juos tokius, kokie jie yra ir tikrai turėsite kuo džiaugtis.“

Daugiau įkvepiančių tėvystės istorijų ir gražių pavyzdžių išvysite „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte kovo 29 d. per LNK televiziją.

VIENAS MAŽAS POELGIS GALI PAKEISTI VAIKO GYVENIMĄ

Sužinokite, kaip galite padėti