R. Dičpetrienė: „Lietuvos vaikų balsas įkvepia optimizmo“

Penktadienis 1 Birželis 2018

Birželio pirmąją – Tarptautinę vaikų gynimo dieną – kasmet vis keliu sau klausimą: nuo ko ir kodėl mūsų vaikus vis dar reikia ginti? Mano atsakymas visuomet tas pats ir vis taip pat šokiruojantis – vaikus privalome ginti pirmiausia nuo savęs pačių – nuo suaugusiųjų. Tad šįkart, šią šventinę dieną pabandykime kartu atsakyti į klausimą, ką daryti suaugusiems, kad vaikus nuo mūsų reikėtų ne ginti, o atvirkščiai – kad kartu su vaikais bendradarbiautume ir kurtume visiems mums gražesnį pasaulį.

Suteikti galimybę pasisakyti

Vienas iš pamatinių bendravimo ir bendradarbiavimo dalykų – suteikta teisė ir būdas pasisakyti. Šio dalyko, mano manymu, labai trūksta mūsų bendravime su savo vaikais. Vaikams turime suteikti priimtiną erdvę ir būdą išsakyti savo nuomonę – ne padeklamuoti eilėraštį ar padainuoti dainą, o būtent išreikšti savo vaikišką, bet labai svarbią nuomonę. Deja, mūsų visuomenėje vaiko pasisakymas dažniausiai apsiriboja scenos ir kelių minučių aktyvaus dėmesio vaikui suteikimu – išklausymu to, ką vaikas moka, kaip gražiai sako eilėraštį ar kaip gerai dainuoja, šoka. O jei vaikas to padaryti nemoka? Jei nesugeba? Dažnu atveju toks vaikas suaugusiems jau yra mažiau įdomus ir gauna mažiau dėmesio, nors – paradoksalu – jo turėtų gauti dar daugiau, tik kitokio – ne viešo, o individualaus.

Šaunu, jei tėvai yra pakankamai sąmoningi pastebėti ir atliepti vaiko poreikius. O jei ne? Tokiu atveju puiki išeitis ir pavyzdys yra vaikų dienos centrai, kurių tikslas – suteikti vaikui taip reikalingo dėmesio. Kaip sakė viena „Gelbėkit vaikus“ dienos centro vadovė – dienos centro erdvė yra ta vieta (dažnai vienintelė), kurioje vaikas jaučiasi išgirstas ir įvertintas. O būdą kaip ir su kuo kalbėti, atėjęs į dienos centrą, pirmiausia pasirenka pats vaikas. Problema tik ta, kad dienos centrų Lietuvoje vis dar labai trūksta, o su jais kartu – ir dėmesio mūsų mažiesiems.

Pastebėjau, kad dažnu atveju Lietuvoje vaikus pasisakyti kviečiame tik kritiniais atvejais, kai nutinka labai nemalonūs su vaikais susiję įvykiai ar net nusikaltimai. Tokiais atvejais net turime vaikų apklausoms skirtas specialias patalpas – kuriame skatinančią vaikus atsiverti aplinką, ieškome vaikams priimtinų būdų. Tačiau visa tai jau yra „gaisrų gesinimas“, o ne prevencija. Suteikti erdvę kalbėti vaikui būtina kasdien, ne tik tada, kai prieiname iki nelaimės.

Įsiklausyti ir išgirsti

Į vaikų žodžius įsiklausyti naudinga ir todėl, kad vaikų mintys dažniausiai yra tiesos grynuolis, nepaveiktas socialinių suvaržymų ar oponuojančios nuomonės baimės. Vaikų nuomonė dažnai yra puikus idėjų šaltinis į ką mums, suaugusiems, derėtų atkreipti dėmesį mūsų aplinkoje ir visuomenėje – nereikia ypatingų išorinių konsultantų ar brangiai kainuojančių ekspertų bei komisijų tam, kad išgirstume daug teisingų ir išmintingų pamatinių dalykų apie save bei mus supančią aplinką. Pakanka vaikų.

Vaikai gali puikiai įvardyti (ir įvardija!), ką reikia keisti, o mums, suaugusiems, lieka tik nuspręsti, kaip tų tikslų pasiekti. Negana to, kuo mažesnius vaikus įtrauksime į sprendimų priėmimo procesą (iš pradžių mažesnių, o vaikams augant ir sudėtingesnių), kuo greičiau išmokysime vaikus už savo žodžius ir veiksmus jausti atsakomybę, tuo greičiau užauginsime sąmoningą ir pilietišką Lietuvos jaunąją kartą. Juk visi to norime ir siekiame.

Vaikai susirūpinę blogai besijaučiančiais bendraamžiais

Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ kartu su „Spinter tyrimais“ 2017 m. atliktos reprezentatyvios Lietuvos vaikų nuomonės apklausos metu (mūsų žiniomis, vienintelė tokio tipo apklausa Lietuvoje) paaiškėjo, kad net 98,1 proc. Lietuvos vaikų sako, jog labai reikia padėti tiems Lietuvos vaikams ir jaunuoliams, kurie blogai jaučiasi, 97,6 proc. Lietuvos vaikų mano, kad Lietuvos valdžia turėtų padėti skurde gyvenantiems mūsų šalies vaikams, 96,9 proc. Lietuvos vaikų nurodo, kad būtina padėti tiems mūsų šalies vaikams ir jaunuoliams, kurie linkę save žaloti (rūko, vartoja alkoholį, narkotikus ir pan.) ir 96,6 proc. Lietuvos vaikų mano, jog būtina mūsų šalyje gerinti vaikų su negalia padėtį.

Ir iš tiesų, kas trečia Lietuvos šeima balansuoja ant skurdo ribos, o daugiausia neišklausytų ir neišgirstų vaikų yra būtent skurstančiose ir atskirtį patiriančiose šeimose – jų vaikai patenka į didesnę priklausomybių rizikos grupę, vaikai dažniau sužaloti psichologiškai ir fiziškai. Socialinė šių šeimų atskirtis lemia daugelį kitų šių šeimų ir mūsų visuomenės problemų. Šie dalykai yra tie, į kuriuos mums būtina kuo greičiau atkreipti dėmesį, nes šių gyvenimo sričių ir visuomenės grupių problemos yra labiausiai akivaizdžios mūsų vaikams.

Ateitį mato teigiamai

„Žinau, kad gyvensiu tik Lietuvoje ir būsiu naudingas Lietuvai“ sako Sergėjus iš Visagino, „Kodėl kiekvienas turėtume didžiuotis savo valstybe?“ svarsto Konradas iš Vilniaus – šių ir kitų jau antrus metus Mykolo Romerio universiteto, organizacijos „Gelbėkit vaikus“ ir kitų partnerių organizuojamos Lietuvos vaikų konferencijos „Lietuvos vaikų balsas“ pranešimų temos įkvepia optimizmo. Klausykime vaikų! Kalbėkime ne apie emigracijos problemą ir žalą, o klauskime, kodėl mūsų vaikams gera čia gyventi, kodėl jie mūsų šalimi didžiuojasi ir stenkimės dirbti tam, kad tuo, kuo vaikai didžiuojasi šiandien, galėtume dar ir dar labiau didžiuotis rytoj, stiprinkime stipriąsias savo pačių ir savo valstybės puses. Nuosekliu darbu galbūt įkvėpsime optimizmo ir kai kuriems jo stokojantiems suaugusiems.

Lietuvos vaikų nuomonės apklausos duomenimis net 83,4 proc. Lietuvos vaikų savo ateitį mato teigiamai. Atkreipkime dėmesį į šią vaikų nuomonę kai pritrūksta motyvacijos, stenkimės ir dirbkime dėl tų 83 procentų, kad, sulaukus brandaus amžiaus, jų nuomonė apie mūsų šalį nepasikeistų. Juk vaikai – mūsų teisėjai ir įkvepėjai, mūsų darbų variklis ir mūsų ateitis. Kalbėkimės, išgirskime juos ir ryžtingai judėkime pirmyn.

Rasa Dičpetrienė organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė

VIENAS MAŽAS POELGIS GALI PAKEISTI VAIKO GYVENIMĄ

Sužinokite, kaip galite padėti