R. Dičpetrienė: Kodėl vis dar ženkliname Lietuvos vaikus skurdo ženklu?

Penktadienis 22 Lapkritis 2019

Šiandien, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 30-mečio dieną, noriu pasidalinti istorija iš Lietuvos vaikų gyvenimo.

– Mama, neverk viskas bus gerai, – berniukas paduoda mamai servetėlę.

– Mama, mes jau turim vandenį ir niekada nebereikės jo bidonais vežiotis iš kaimynų, – broliui pritaria kitas berniukas ir paglosto verkiančią mamą.

O paskui, stiprių emocijų sugraudintiems tėvams, jau choru abu sako: „Jūs esat patys geriausi tėvai pasaulyje!“

Dviejų broliukų (vienam 8, o kitam 10 metų) mama mūsų organizaciją susirado šį pavasarį ir paprašė pagalbos. Savo vaikų gerove susirūpinusi moteris pasakojo, kad vienkiemyje gyvenanti šeima vandens neturi jau seniai, jų šulinys tiesiog išdžiūvo, todėl savadarbiu vežimėliu jie jau metų metus geriamą vandenį bidonais vežiojasi iš gerokai nutolusių kaimynų.

Mama pasakojo, kad ryte prabudusi pirmiausia pagalvoja, ar užteks vandens vaikų pusryčių arbatai, ar pavyks nusiprausti, ar galės pagaminti pietus. Ir taip kiekvieną rytą jau ne vienerius metus. Ši tvarkinga šeima, nors ir kreipėsi pagalbos, jos iš niekur nesulaukė, o patiems, net  30 m. gylio gręžiniui įrengti reikalinga pinigų suma, buvo neįkandama.

Padėjome šiai šeimai, padovanojome jiems gyvybiškai būtiną geriamą vandenį.   

Kai vaikai grįžo iš mokyklos ir savo namų kieme rado trykštančią geriamo vandens srovę – apsipylė džiaugsmo ašaromis, taškėsi, gėrė vandenį. Apie tėvų džiaugsmo ir dėkingumo ašaras jau rašiau pasakojimo pradžioje.

Dabar šeimos tėtis ir mama po truputį, pasitaupydami, perka statybines medžiagas – patys kloja savo trobos grindis, klijuoja plyteles, gražina ir dailina savo namus kaip tik išgali. Tėtis uždarbiauja prie statybų. Mama, nepaisant jos silpnos sveikatos, mielai dirbtų, kad ir pusę dienos, tačiau gyvenant vienkiemyje, labai sunku rasti darbo, o iš mezgimo uždirbti neišeina. Tačiau šeima netinginiauja: turi karvę, pulką vištų, didžiulį daržą. O svarbiausia abu tėvai mūru stoja už abu nesuvokiamai gabius ir protingus vaikus.

Kai pas juos lankiausi paskutinį kartą, vaikai iš klausos puikiai grojo pianinu, mama vaišino savo gamintu sūriu. Žiūrėjau į juos ir mąsčiau, kad yra dvi Lietuvos – didmiesčių Lietuva ir kaimo Lietuva. Ir ta kaimo Lietuva man tokia miela, graži ir neretai tokia iki širdies gelmių skausminga, tačiau tvirta, nepalūžtanti sudėtingoje kasdienybėje.

Per paskutines penkias dienas aplankiau tris šeimas skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Kalbuosi su tais žmonėmis ir nesuvokiu, kaip tokiomis skurdžiomis sąlygomis apskritai galima gyventi, iš kur semtis tokios stiprybės, nepalūžti ir tikėti, kad viskas bus gerai. Juk neturi vandens, juk griūva namų stogas, juk keturių žmonių šeima turi išgyventi per mėnesį už šimtą penkiasdešimt eurų, juk žinai, kad mėnesį ar du su vaikais valgysi tik kruopas, o jokio darbo kaime aplink – nėra, sveikatos – taip pat ne per daugiausia...

Jau vienuolika metų, kaip visoje Lietuvoje bendrauju su tais, kuriems sunkiausia. Kartu su organizacija „Gelbėkit vaikus“ padedame daugeliui, kiek tik galime. Ir jau vienuoliką metų vis laukiu tos dienos, kai mums nebereikės kasti šulinių, lipdyti krosnių, keisti stogų tam, kad padėtume šeimoms išbristi iš nesuvokiamo Lietuvai skurdo. Kartais norisi klykti iš skausmo ir nevilties atsistojus vidury tų nuostabiai žalių Lietuvos laukų ir pievų apsikabinus visus tuos mūsų šalies vienkiemiuose skurde gyvenančius vaikus ir jų šeimas. Psichologai sako, kad vaikystėje užsitęsęs skurdas palieka žymę visam žmogaus gyvenimui. Kodėl vis dar ženkliname Lietuvos vaikus šiuo lemtingu skurdo ženklu?

Šiandien švenčiame Vaiko teisių konvencijos 30-metį. Labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį mums pavyko pasiekti daugelį mūsų vaikų saugumui ir laimei užtikrinti svarbių dalykų: nebėra didžiulių virš šimto vaikų talpinančių globos institucijų, pavyko sukurti budinčių globotojų tinklą, buvo priimtas Lietuvos vaikus nuo visų rūšių smurto ginantis įstatymas. Lenkiu galvą prieš šimtus žmonių, kurie drauge keliavo tuo ilgu ir sunkiu keliu. Tų žmonių atsidavimas, atkaklumas, pagarba kitam žmogui, besąlyginis tikėjimas vaiku bei pasiaukojimas mums padės toliau žengti pirmyn ir kada nors ateityje visiems Lietuvos vaikams užtikrinti tai, ko jie tikrai nusipelnė – skurdo ženklu nepaženklintą vaikystę.

Organizacijos „Gelbėkit vaikus“  generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė

VIENAS MAŽAS POELGIS GALI PAKEISTI VAIKO GYVENIMĄ

Sužinokite, kaip galite padėti