Smurtas prieš vaikus. Psichologės atsakymai į tėvams rūpimus klausimus

Ketvirtadienis 15 Lapkritis 2018

Šiuo metu itin aktualiais smurto prieš vaikus klausimais „Ji“ žurnalo žurnalistė kalbasi su organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologe Laura Milčiene.

1. Kiek metų dirbate šioje srityje, tai yra padedate smurtą patyrusiems vaikams ir jų šeimoms? Kaip keičiasi situacija ir kaip greitai tai vyksta?

Su šia tema dirbu paskutinius ketverius metus. Sakyčiau, kad didelis proveržis yra tai, jog Lietuvoje buvo priimtas vadinamasis „nemušimo įstatymas“ ir smurtas darosi vis mažiau toleruojamas. Be to, atsirado prievolė pranešti apie galimo smurto atvejus, tuomet specialistai gali greičiau suteikti pagalbą vaikui ir jo šeimai. Visgi pokyčiai visuomenėje yra lėtas procesas. Dar vis girdime, kad „užaugo gaudami beržinės košės ir visi normalūs“. Švedija 1979 m. buvo pirmoji valstybė pasaulyje uždraudusi smurtą prieš vaikus ir jiems prireikė beveik 40 m., kad visuomenė nustotų toleruoti smurtą prieš vaikus, nors ir ten vis dar pasitaiko pavienių smurto atvejų. Tuo tarpu Lietuvoje vaiko teisės ne visada priimamos rimtai, reikalaujama, kad vaikai turėtų pareigas, nes atrodytų, kad turėdami tik teises išaugs išlepę ir nepaklusnūs.

Visgi, jei galvotume apie tai, kaip greit įvyksta pokytis dirbant su vaiku, kartais jo tenka laukti labai ilgai, tai gali trukti ir mėnesiais, ir metais. Vaikas, kuris pažino pasaulį kaip grėsmingą vietą, turi iš naujo sukurti pasitikėjimą jį supančiais žmonėmis ir savimi, atsikratyti kaltės jausmų, išgyti nuo trauminių patirčių.

2. Išvardinkite smurto prieš vaikus formas. Kurios dažniausios, o kurios nepastebimiausios ir neatpažįstamos kaip smurtas?

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme išskirtos keturios smurto prieš vaikus formos: fizinis, psichologinis, seksualinis smurtas ir nepriežiūra. 2017 m. duomenimis, daugiausia pranešimų gauta apie patiriamą psichologinį smurtą, antroje vietoje – fizinį. Visuomenei lengviausia atpažinti fizinį smurtą, nes jis dažniausiai palieka žymes ant vaiko kūno, kartais dėl sunkių sužalojimų vaikai patenka į gydymo įstaigas, kur nustatoma, kad buvo galimai smurtauta. Kadangi dažniausiai prieš vaiką smurtauja jam pažįstamas žmogus, dalis smurto atvejų lieka neatpažinti, užmaskuoti. Pavyzdžiui, seksualinio smurto atvejų fiksuojama ženkliai mažiau, tačiau pasaulinė statistika rodo, kad tik apie 90% atvejų apskritai atskleidžiami. Europos skaičiai yra tiesiog varantys į neviltį – iki pilnametystės vienas iš penkių vaikų patiria seksualinę prievartą.

Psichologinis smurtas gali trukti labai ilgai ir būti nepastebėtas. Nuolatinis vaiko menkinimas, žeminimas, patyčios, rėkimas, nevaldomas pykčio išliejimas pasitaiko ne tik socialinių įgūdžių stokojančiose šeimose, bet ir visuomenėje vadinamose „normaliose“ šeimose. Turime suprasti, kad vaikas nėra tėvų nuosavybė ir kartais gali tekti juos apsaugoti nuo pačių gimdytojų.

Nepriežiūra yra neaiškiausia visuomenei sąvoka. Būta daug diskusijų apie tai, kaip ją atpažinti, ar institucijos neatiminės vaikų, kurių tėvai neturi pakankamai finansų patenkinti visų jų poreikių. Tokiu atveju pabandykite įsivaizduoti vaiką, kuris neturi ką valgyti ne dėl to, kad tėvai neturi pinigų, o dėl to, kad jiems visai nerūpi, ar vaikas sotus. Vaikas gali būti nepraustas, purvinais, suplyšusiais drabužiais, o gali būti klaikiai socialiai apleistas, visai tėvams nereikalingas. Nepriežiūros atveju fiziniai ir psichologiniai vaiko poreikiai taip ilgai netenkinami, kad dėl ko kyla reali grėsmė jo pilnaverčiam vystymuisi ir funkcionavimui.

3. Kuri smurto forma žalingiausia? Kodėl?

Neišskirčiau nė vienos smurto formos kaip žalingesnės ar mažiau žalingos. Sunku būtų pamatuoti, kaip žalojamas ar žeminamas vaikas patirs mažiau skriaudos ar skausmo. Gal tik galime galvoti apie tai, kiek laiko tai truko, nes dauguma smurto atvejų yra pakartotiniai, užsitęsę, vaikai vėl ir vėl traumuojami. Kuo anksčiau smurtas bus atpažintas, tuo greičiau bus galima pradėti taisyti žalos padarinius.

4. Kokie turėtų būti žingsniai pamačius, pavyzdžiui, gatvėje tėvą ar motiną, kratantį ir tampantį vaiką? O kaip elgtis, jeigu girdžiu šaukiantį kaimyną ir verkiančius jo vaikus?

Pirmiausia, tai nelikti abejingais. Atkreipčiau dėmesį, kad vaikai yra ne tik mažamečiai, bet gali būti ir ūgtelėję vaikai ar paaugliai, prieš kuriuos taip pat gali būti naudojama fizinė jėga ar emocinis smurtas. Pamačius tėvus ar kitus suaugusiuosius netinkamai elgiantis su vaiku, būtina įsikišti. Yra situacijų, kai tėvai nebegali sukontroliuoti savo elgesio dėl savo pačių bejėgiškumo, nežinojimo, kaip toliau pasielgti, juos apima pyktis. Pirmas žingsnis – tai sustabdyti. Prieikite ir paklauskite kokio nors paprasto klausimo, pvz., kiek valandų. Toks paprastas veiksmas nukreips dėmesį nuo pykčio proveržio. Svarbiausia į pyktį iš karto neatsakyti pykčiu, „neužpulti“ tos motinos ar tėvo.

Situacijoje su kaimynais reaguoti galima keliais skirtingais būdais. Jei kaimynas užriko ir vaikai pravirko, galbūt galima užeiti pasiteirauti, kokios reikia pagalbos. Jei situacija skamba grėsmingai, suaugusysis šaukia, negali susivaldyti, neatidaro durų, privalu kreiptis į policiją. Būna situacijų, kai tikrai matome, jog yra grėsmė vaiko sveikatai, o gal net gyvybei, tada laukti nėra kada, pranešimas policijai yra kiekvieno piliečio pareiga.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad suaugusysis šalia nepilnamečio gali būti akivaizdžiai neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, tada pranešti apie tai taip pat privaloma.

5. Kaip elgiasi smurtą patiriantys vaikai? Kokie yra esminiai emociniai ir fiziniai požymiai?

Kartais patiriančius smurtą vaikus gali būti labai sunku atpažinti. Pavyzdžiui, jei ant vaiko kūnelio atsiranda mėlynių ar nubrozdinimų, tai gali būti visai normalus, vaikystei būdingas dalykas, ypač, jei vaikas judresnis. Derėtų atkreipti dėmesį į tai, ką apie vaiko sumušimus ar nubrozdinimus sako tėvai, ar tą patį pasakoja ir vaikas. Taip pat darželinio amžiaus vaikai linkę savo išgyvenamas situacijas imituoti žaidimuose, pastebėjus keistus žaidimų scenarijus, vertėtų pasitarti su specialistais.

Emociniame lygmenyje patiriantys smurtą vaikai gali tapti labiau užsisklendę, įsitempę, neįsitraukiantys, baimingi, nuolat jaustis neteisingai pasielgę, stipriai nepasitikėti savimi. Kartais gali bijoti eiti namo, sustingti pamatę tėvus ar globėjus, baimintis fizinio kontakto arba išsigąsti staigių judesių, gali atsirasti nekontroliuojamas šlapinimasis į kelnes, kai pagal savo amžių vaikas jau turi turėti arba turėjo suformuotus higienos įgūdžius.

Mokyklinio amžiaus vaikai susiduria su mokymosi sunkumais, prastai koncentruoja dėmesį, nepasitiki nei savimi, nei kitais, būna atsiriboję arba priešingai elgiasi destruktyviai, nesilaiko taisyklių, viskam priešinasi.

6. Ką patartumėte tėvams, nesugebantiems susivaldyti? Gal yra kokių nors veiksmingų emocijų suvaldymo pratimų?

Na, tuos – skaičiuoti iki dešimt ir lėtai kvėpuoti – visi žinome… Sunkiausia suvaldyti kylantį pyktį, kuris mus užklumpa su didele energija ir gali pridaryti žalos. Neseniai organizacijos „Gelbėkit vaikus“ pradėjo kampaniją „Pagauk save“, skirtą atpažinti kylantį pyktį, jį suvaldyti ir tokiu būdu išvengti smurto prieš vaikus. Labai raginame išmokti atpažinti savo kūno reakcijas, kylančias emocijas ir taip lengviau susilaikyti nuo žalos darančių veiksmų. Sutankėjęs kvėpavimas, greičiau plakanti širdis, išsiplėtusios nosies šnervės, rankose suspaudžiami daiktai, jausmas, kad visas kūnas verda, yra pykčio ženklai. Pyktis – viena iš įgimtų emocijų, tačiau svarbu suvokti, kad jis gali būti suvaldytas, kad tai, ką pykdami pasakysime ar padarysime, gali būti padaryta kitaip, ramiu, priimtinu būdu. Tėvai, kaip fiziškai didesni, stipresni ir protingesni, turi atsitraukti ir leisti sau nusiraminti prieš pradedant pokalbį ar priimant sprendimus. Trumpa kelių minučių pertraukėlė skirtinguose kambariuose leis abiem pusėms nurimti.

7. 2017-ųjų pradžioje buvo priimtas įstatymas, draudžiantis bet kokį smurtą prieš vaikus. Praėjo jau beveik dveji metai. Kas pasikeitė?

Na, praėjo tik kiek daugiau nei pusantrų metų. Įstatymo priėmimas yra tik pirmasis žingsnis ilgame kelyje į saugesnę vaikystę. Per šį laikotarpį reformuota vaiko teisių apsaugos sistema, visoje Lietuvoje suvienodinti darbo standartai, atstovaujant ir užtikrinant vaiko teises. Taip pat apibrėžta grėsmės lygių nustatymo sistema, kai remiantis konkrečiais kriterijais įvertinama, ar vaiką saugu palikti jo aplinkoje, ar grėsmė yra per didelė ir jis turi būti laikinai atskirtas nuo šeimos. Visoje Lietuvoje dirba mobilios komandos ir vaikų paėmimuose dalyvauja specialiai tam paruošta specialistų grupė. Galiausiai vaikų apklausos vykdomos tik su psichologais, siekiant išvengti papildomo vaiko traumavimo. Visuomenei įvesta prievolė pranešti apie įtariamą smurtą prieš vaikus. Tiek su nukentėjusiomis, tiek su smurtaujančiomis šeimomis aktyviai dirba atvejų vadybininkai. Sakyčiau, kad per tokį trumpą laikotarpį pasikeitė labai daug.

8. Dauguma trisdešimtmečių, užaugusių su beržine koše, taip pat auklėja ir savus vaikus. Kaip ir kokiais būdais pakeisti šį įsisenėjusį ir nederamą auklėjimo modelį?

Nebūčiau tokia kategoriška, kad dauguma tėvų taip elgiasi. Man atrodo, kad visuomenė darosi sąmoningesnė, dabartiniai trisdešimtmečiai domisi ir kitokiais auginimo būdais. Pažiūrėkite, knygynai pilni įvairiausios literatūros apie vaikų auklėjimą, sąmoningą tėvystę, raidos tarpsnius. Informacijos sklaida tokia didelė, kad prieš trisdešimt metų tėvai to net negalėjo įsivaizduoti. Žinoma, tokioje gausoje galima ir pasimesti, tačiau nerasite knygos ar straipsnio, kuriuose būtų parašyta, kad fizinės bausmės yra gėris.

Neneigiu, kad vis dar yra tėvų, kuriems ta beržinė košė yra kaip auklėjamoji priemonė ir tai tampa tarsi slaptu aktu, nes jei anksčiau fizinės bausmės buvo norma, tai dabar taip nebėra. Kita vertus, jei pats augdamas matė tokį „susitvarkymo būdą“, reikia daug pastangų išmokyti reaguoti ir elgtis kitaip. Specialistai yra tam, kad padėtų. Tikrai kviesčiau tėvus ieškoti pozityvios tėvystės mokymų ir atrasti bendradarbiavimu grįstus auklėjimo metodus.

9. Kas teikia pagalbą smurtą patyrusiam vaikui ir jo šeimai? Ar yra nemokamų paslaugų?

Smurtą patyrusiam vaikui ir jo šeimai pirmiausia skiriamas atvejo vadybininkas, kuris koordinuoja kompleksinės pagalbos organizavimą ir teikimą, siekiant padėti išspręsti iškilusius socialinius sunkumus. Ieškoma nemokamos pagalbos galimybių, su vaiku ir jo artimaisiais dirba socialiniai darbuotojai, psichologai ir kiti specialistai. Šiuo metu daugelyje Lietuvos savivaldybių teikiama Europos socialinio fondo lėšomis finansuojama kompleksinė pagalba krizes ar emocinius sunkumus išgyvenantiems asmenims, kur vietos gyventojai, įskaitant vaikus nuo 7 m. amžiaus, gali gauti nemokamas psichologines ir socialines paslaugas.

10. Tėvai tėvais, bet yra ir kita pusė – mokytojai, auklėtojai. Ne vienas vaikas, grįžęs namo pasakoja, kad mokytojas nuolat šaukia ant klasės, per Lietuvą nuvilnijęs ne vienas skandalas, kad darželyje auklėtojos taiko fizines bausmes: pririša vaikus prie kėdės arba uždaro prausykloje. Kaip elgtis tokiais atvejais? Neretai viešai prabilusios mamos išvadinamos supermamytėmis, nes „ką jau tas keturmetis gali paaiškinti“…

Į vaikų pasakojimus reaguočiau rimtai, ypač jei juos lydi emocinė įtampa, pasikeitęs vaiko elgesys, nenoras eiti į darželį ar mokyklą. Tokiose situacijose svarbu pasikalbėti su pedagogais, įstaigų administracija. Sunku rasti paaiškinimą fizinių bausmių taikymui ugdymo įstaigose. Tai vieta, kur vaikai turi būti saugūs, turi turėti galimybę pažinti įdomų ir įvairiapusį pasaulį. Suprantama, kad pedagogų trūkumas Lietuvoje milžiniškas, atlygis kartais neadekvatus reikalavimams, o kvalifikacijos kėlimas brangus malonumas. Visgi dažnai pamirštame, kad vaikus reikia ne tik „auklėti“, bet ir su jų emocijomis išbūti, atlaikyti, kelti adekvačius, jų amžių ir gebėjimus atitinkančius reikalavimus. Susidaro įspūdis, kad vaikai turi būti tik paklusnūs, o jei ne, tai tėvai turi „kažką su tuo padaryti“. Džiaugiuosi, kad yra drąsių tėvų, kurie nebijo būti apšaukti supertėvais ir kelia į viešumą požiūrio į vaiką ir elgesio su juo, kaip neturinčio teisių, klausimus.

11. Patarkite, kaip tinkamai auklėti nepaklusnų, aktyvų vaiką? Pavyzdžiui, penkis kartus paprašytas jis vis tiek nesikloja lovos, neina laiku miegoti, atsikalbinėja. Kaip tinkamai parodyti jo nederamo elgesio pasekmes?

Kai kurios netinkamo vaikų elgesio pasekmės ateina natūraliai: vėlai miegoti nuėjęs vaikas ryte jausis pavargęs, iš pykčio trenkęs į stalą ir pats užsigavęs ranką, jaus skausmą. Ieškočiau priežasčių, kodėl tas vaikas nepaklusnus. Ar tėvai su juo praleidžia pakankamai laiko? Ar leidžia jam pasijausti reikšmingu? Ar leidžia pačiam priimti sprendimus? Bendradarbiauja ar, priešingai, įsakinėja ir reikalauja? Aktyvus vaikas nebūtinai yra nepaklusnus ir atvirkščiai. Jei su vaikais turite tam tikras ribas, kurių nuosekliai laikotės, jei turite ritualus prieš miegą, kurie padeda nusiraminti arba praleisti šiek tiek laiko kartu, jei klausotės vaiko, kai jis kalba, jei priimate vaiką su visais jo jausmais ir galite tai atlaikyti, nepaklusnumas vaikui nebus būdingas. Tuo tarpu stiprios emocinės reakcijos kartais gali reikšti, kad vaikas išgyvena įtampą. Geriausias būdas ją sumažinti – pokalbis. Nederamas vaiko elgesys turi turėti pasekmes, bet jis turi ir priežastis, kurių tėvai pamiršta paieškoti savo elgesyje.

12. Ar atpažintumėte suaugusįjį, kuriam vaikystėje buvo taikomos fizinės bausmės? Kokiomis savybėmis jis paprastai pasižymi?

Ne tik fizinės bausmės palieka atpažįstamus ženklus, kartais jų net nereikia, užtenka nuolatinio žeminimo, menkinimo, tyčiojimosi. Psichologo kabinete neretai suaugę žmonės prabyla apie patirtas fizines bausmes, kartu su jomis lydėjusius pykčio, nusivylimo tėvais, neteisingumo jausmus. Dauguma kalba ne apie patirta fizinį skausmą, o apie neištrinamus emocinius išgyvenimus, numanomą savo kaltę, vis dar nešiojamas nuoskaudas tėvų atžvilgiu. Tai yra daug daugiau nei skausmas, kuris greitai baigėsi, šis liko ilgam.

Paprastai išryškėja didelis nepasitikėjimas savimi, keliami aukšti reikalavimai sau ir kitiems, nuolatinis jausmas, kad esi nepakankamas ir vis dar neatlikai visko taip, kaip reikia, nepasiekei to, ką turėjai.

13. Pasidalinkite labiausiai jus sukrėtusiais mūsų šalies įvykiais?

Mane asmeniškai sukrečia kiekvienas atvejis, kai smurtaujama prieš bejėgį vaiką. Sakau bejėgį, nes galios persvara visada yra suaugusiojo pusėje. Tai, ką žiniasklaida pateikia visuomenei yra tik dalis to siaubo, kurį patiria vaikai. Begalė skausmo, vidinės kančios ir pykčio neteisingam pasauliui nepatenka į televiziją ar spaudos puslapius, tačiau pažymi visą vaiko gyvenimą.

Naudingų patarimų, kaip suaugusiems atpažinti ir valdyti savo neigiamas emocijas, neišliejant jų ant vaikų, rasite www.atpazinkpykti.lt

Šis interviu buvo išspausdintas žurnale „Ji“ 2018 m. spalio 31 d.

VIENAS MAŽAS POELGIS GALI PAKEISTI VAIKO GYVENIMĄ

Sužinokite, kaip galite padėti